Egzistencija tiki unikalumu3 dalis iš 3 | |
Mylimas Ošo, mane visuomet giliai paliečia, kai kalbi apie tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikaliai individualus. Tačiau dažnai man atrodo, kad painioju asmenybę su individualybe. Ar tas individualumas yra kažkas genetinio, būdinga kiekvienai inkarnacijai? Ar tai yra esmė, kuri keliauja kartu su mumis per inkarnacijas? Mylimas Ošo, ar galėtumei pasakyti kažką, kas padėtų mums pažinti savo individualumą?
1 dalis 2 dalis
<...>
Pavyzdžiui, jei čia sutiksite žmogų ir pradėsite trinti savo nosį į kito nosį, būsite laikomas išprotėjusiu, nes tai nėra šios kultūros dalis. Bet kai eskimai pirmą kartą pamatė krikščionių misionierius besibučiuojančius vienas su kitu, jie pasakė: "Šitie kvailiai! Jie mano, kad mokys mus religijos, o patys yra tokie nešvarūs, jie net nesupranta higienos abėcėlės. Jie maišo seiles tarpusavyje ir mano, kad tai meilė!"
Eskimams bučinys atrodo absurdiškas. Per visą jų istoriją jie niekada nesibučiavo. Ir, žvelgiant iš jų perspektyvos, atrodo, kad jie teisūs. Bučinys iš burnos į burną tikrai yra nešvarus. Tiesiog pagalvokite, ką darote. Keičiatės milijonais bakterijų. Tai vadinate meile? Jūs perduodate savo ligas mylimam žmogui, o jis perduoda jums savąsias, ir abu esate įsimylėję? Didelis apsikeitimas vyksta meilės vardu!
Aš palaikau eskimus, jie yra higieniški. Nosies trynimas yra labai švarus. Nosis yra švariausia ir vėsiausia jūsų veido dalis. Ir gali būti, kad dėl AIDS plitimo visam pasauliui teks anksčiau ar vėliau sekti eskimų pavyzdžiu. Bučiniai bus uždrausti įstatymais ne dėl moralinių priežasčių, bet dėl mokslinių priežasčių.
Net rankos paspaudimas nėra labai mokslinis. Induistų pasveikinimo būdas, sudėjus rankas delnais į viršų, yra visiškai teisingas. Ne dėl religinių priežasčių, o tik dėl higieninių, mokslinių priežasčių, nes virusai gali persiduoti net per rankos paspaudimą. Jie gali persiduoti per prakaitą, virusą galima perduoti per bet ką, kas išeina iš jūsų kūno – seiles ar prakaitą. O žmonių rankos prakaituoja. Tai pavojinga.
Dabar man atnešė nuotraukų iš Amerikos ir Europos žurnalų, kuriose policininkai dėvi pirštines, nes jie tramdė gėjų protesto eiseną. Dabar paliesti gėjus yra pavojinga. Bet kas žino, kuris yra gėjus? Popiežiai buvo gėjai, prezidentai buvo gėjai, premjerai buvo gėjai, didieji filosofai buvo gėjai. Nustebtumėte sužinoję sąrašą žymių žmonių, kurie buvo gėjai. Sokratas buvo gėjus. Ką tik pasakojau apie Voltą Vhitmaną – jis buvo gėjus. Buvo šimtai poetų, tapytojų, rašytojų, romanistų, pasaulinio garso žmonių, kurie buvo gėjai.
Geriau sudėti rankas ir laikytis atokiau. Tas, kuris išrado rankų sudėjimą, turėjo būti labai įžvalgus žmogus. Dėl skirtingų priežasčių šie dalykai atsirado. Rankos paspaudimas neatsirado iš meilės. Taip pat ir rankų sudėjimas neatsirado iš meilės. Jie abu atsirado siekiant parodyti kitam: "Aš neturiu jokių ginklų. Gali mane priimti kaip draugą. Nesu tavo priešas." Kai abi rankos matomos, galima pamatyti, kad kitas asmuo neturi… Net rankos paspaudimas dešine yra pakankamas, nes jei reikėtų laikyti ginklą, jis būtų laikomas dešinėje rankoje, nebent esate kairiarankis!
Šie pasisveikinimo ženklai, jų kilmė nėra labai graži, ji bjauri. Tai tik testas, ar kitas žmogus nėra tavo priešas, ar gali juo pasitikėti, kad jis tavęs neužpuls. Abu rodo, kad gali vienas kitu pasitikėti. Pamažu dalykų kilmė visada užmirštama ir tada manoma, kad tai yra kažkas nuostabaus. Rankų sudėjimas arba rankų paspaudimas iš tikrųjų, tam tikra prasme, yra negražu. Jie rodo įtarumą, jie rodo nepasitikėjimą. Tačiau kiekvienoje kultūroje būtinai yra koks nors gestas. Ir visi yra auklėjami tam tikroje kultūroje, tam tikroje aplinkoje. Jie išmoksta tų gestų. Taip atsitiko, kad kai japonų sanjasinai pradėjo čia atvykti, pradžioje man buvo keblu, nes jie turi visiškai kitokius gestus. Niekas kitas pasaulyje neturi tokių pačių gestų. Kaip jie sugebėjo turėti tokius gestus? Pavyzdžiui, sakant "taip", visi pasaulyje, išskyrus japonus, linksi galvą aukštyn ir žemyn. Japonai galvą judina į šonus. Visur kitur tai reiškia "ne", bet ne Japonijoje. Japonijoje tai reiškia "taip".
Taigi, kai kalbėdavau su jais, buvau pasimetęs. Klausiu: "Ar medituojate?" Jie atsako: "Ne."
"Kodėl tada atvykote? Jūs dėvite mala, ar esate sanjasinas?" Ir jie atsako: "Ne."
"Tai kodėl dėvite malą?" Galų gale vienas sanjasinas, kuris šiek tiek suprato anglų kalbą, man pasakė: "Jūs nesuprantate šių vargšų. Jie jūsų nesupranta. Japonijoje 'taip' reiškia galvos judinimą į šonus, o 'ne' – aukštyn ir žemyn."
Aš sakiau: "Tai labai sunku. Kaip jums tai pavyko, nes visas pasaulis sutaria kitaip?" Turi būti kokia nors gili priežastis, kodėl japonai išvystė tam tikrus gestus, kurie yra visiškai kitokie nei visur kitur. Bet viskas, ką jūs žinote, kaip elgiatės, yra išmokta iš kitų, išmokyta kitų. Visa tai yra jūsų asmenybė. Asmenybė negali būti unikali, ji yra sociali. Individualumas nėra socialinis, jis yra egzistencinis. Egzistencijoje viskas yra unikalu, kiekvienas medis yra unikalus, kiekviena gėlė yra unikali, kiekviena žvaigždė yra unikali.
Egzistencija tiki unikalumu. Visuomenė visada bijo unikalumo. Jai nepatinka, kai kas nors yra unikalus. Unikalus atrodo kaip svetimas. Visuomenė nori vienodumo, ne unikalumo. Turite valgyti tuos pačius dalykus, kuriuos jie valgo, dėvėti tuos pačius drabužius, kuriuos jie dėvi. Neturėtumėte bandyti parodyti, kad esate atskirti nuo minios. Minia niekada neatleidžia tam, kuris atrodo kaip pašalinis, kaip svetimšalis. Ji visomis priemonėmis stengiasi priversti jus kuo greičiau tapti visuomenės dalimi. Tuomet žmonės jaučiasi ramūs.
Tačiau jūs esate sunaikinti. Jūsų individualumas paaukotas minios pasitenkinimui. Todėl, kai girdite mane kalbant apie unikalų individualumą, kažkas jūsų viduje sukyla. Tai, kas yra jūsų tikroji būtis, ieško pagalbos, palaikymo, kvietimo pakilti ir išmesti asmenybę. Jūsų buvimas induistu, džainistu, budistu, krikščioniu ar žydu – visa tai yra asmenybės. Išmeskite juos. Tada jūs esate tik viena, visiškai gryni žmonės. Ir toje tyrumoje atrasite unikalumą, nes kiekviena liepsna turės savo formą, savo šviesą, savo ugnį. Kiekviena jūsų būties gėlė turės savitą aromatą.
Jei kada nors žemėje atsiras geresnė žmonija ir ši sena, sugedusi žmonija išnyks, atsiras įvairovė, ir ji bus gerbiama bei mylima. Įvairovė daro gyvenimą turtingesnį. Jei kiekvienas žmogus bus unikalus individas, turėsime pasaulį nepaprastai turtingą, nes kiekvienas rodys savo talentus, savo genialumą savaip, savo stiliumi. Niekas nebus kito kopija. Kiekvienas bus originalus.
Ir nėra kito kelio, Prartho, kaip tik meditacija, kad atrastumėte savo individualumą.
Istorija apie Bernie ir Shirley. Dėl viešbučio kambarių trūkumo Berniui buvo duotas kambarys su dviem lovomis ir jam buvo pasakyta, kad kita lova bus išnuomota kam nors kitam. Jis gulėjo lovoje ir skaitė, kai kita gyventoja, Širlė, buvo atvesta į kambarį. Širlė buvo graži blondinė. Ji pažvelgė į Bernie ir pradėjo lėtai nusirenginėti atskleisdama visus savo privalumus. Galiausiai, visiškai nuoga, Širlė kurį laiko pozavo prieš veidrodį. Galų gale ji atsigulė į lovą ir, pasilenkusi taip arti Bernio kaip tik galėjo, tyliai sušnabždėjo: "Kaip norėtum ateiti į mano lovą?" "Ne, ačiū," sušnibždėjo Bernie, "aš jau atėjau į savąją!"
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 15 skyrius ""Bučiavimasis eskimams yra absurdiškas", 1 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 28 d. (The Invitation. Chapter 15, "Kissing is absurd to the Eskimos", Question 2, 28 August 1987)
Atnaujinta 2026-06-12 |