Egzistencija tiki unikalumu1 dalis iš 3 | |
Mylimas Ošo, mane visuomet giliai paliečia, kai kalbi apie tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikaliai individualus. Tačiau dažnai man atrodo, kad painioju asmenybę su individualybe. Ar tas individualumas yra kažkas genetinio, būdinga kiekvienai inkarnacijai? Ar tai yra esmė, kuri keliauja kartu su mumis per inkarnacijas? Mylimas Ošo, ar galėtumei pasakyti kažką, kas padėtų mums pažinti savo individualumą?
Prem Prartho, ne tik tu, bet beveik visi klaidingai supranta skirtumą tarp asmenybės ir individualybės. Dauguma žmonių pragyvena visą gyvenimą manydami, kad jų asmenybė yra jų individualybė. Skirtumas yra labai subtilus. Asmenybė yra tai, ką tau suteikia visuomenė, kultūra, civilizacija, švietimas. Kitaip tariant, kiti. Žmonės, tau pateikia savo nuomonę apie tave, o tu tas nuomones surenki. Tos nuomonės kuria tavo asmenybę.
|  |
Tikriausiai esi pastebėjęs labai mažus vaikus, kurių asmenybės dar nėra susiformavusios. Tai užtrunka. Bent jau trejus ar ketverius metus vaikas išlieka labiau individas nei galbūt kada nors bus vėliau. Jis yra autentiškas, nuoširdus. Jis nekreipia dėmesio į kitų nuomones. Būtent dėl to, jei nori prisiminti savo praeitį, gali sugrįžti tik iki tam tikro momento – ir tas momentas paprastai yra trečiųjų arba ketvirtųjų gyvenimo metų momentas, daugiausia trečiųjų. Po to yra visiška tuštuma. Jūs buvote čia, tuos trejus metus, bet nieko neprisimenate. Devynis mėnesius buvote savo motinos įsčiose, bet to visiškai neprisimenate.
Priežastis, kodėl dabar negalite prisiminti tų trejų metų, yra ta, kad tuo metu dar neturėjote asmenybės. Asmenybė yra tai, kas sukaupia kitų nuomones ir sukuria klaidingą tapatybę, tam tikrą idėją "kas aš esu". Tačiau tiksliai nežinote, kas esate, nes norėdami sužinoti, kas esate, turėsite giliai kapstytis savyje, visame šiukšlyne, kuris susikaupė asmenybės vardu. Jums reikės vėl tapti vaiku. Būtent tai ir yra, ką Jėzus, sako: "Jei nebūsite gimę iš naujo, negalėsite suprasti to, ką sakau." Tai buvo pasakyta rabinui, išsilavinusiam vyrui, vardu Nikodemas. Jis buvo profesorius žydų universitete Izraelyje. Jis norėjo susitikti su šiuo charizmatišku jaunu vyru, tokiu drąsiu... Jis daugybę kartų slapta klausė Jėzaus minioje. Jis pats buvo profesorius, bet niekada nebuvo girdėjęs, kad kas nors kalbėtų taip, kaip Jėzus, taip autoritetingai. Jėzus necitavo šventraščių, jis tiesiog dalijosi savo paties patirtimi ir todėl toks autoritetas.
Nikodemas susidomėjo, bet neturėjo drąsos ateiti pas Jėzų dienos metu, nes galvojo, kas bus, ką pagalvos kiti? Jėzus buvo neišsilavinęs, dailidės sūnus, galbūt netgi tai, ką vadiname nesantuokiniu sūnumi, nes nekaltos mergelės negali pagimdyti santuokinių sūnų. Jis nebuvo susipažinęs su senosiomis judaizmo tradicijomis, tačiau kalbėjo kaip gimęs pranašas.
Kartą, vidury nakties, kai aplink nieko nebuvo, visi mokiniai jau buvo užmigę, o Jėzus kalbėjo paskutinę maldą. Tuo metu tamsoje atėjo Nikodemas ir tarė: "Atleisk man. Aš nesu drąsus žmogus, esu bailys. Norėjau susitikti su tavimi daugybę kartų, bet minioje, priešais kitus, man pritrūko drąsos. Todėl atėjau vidury nakties, bet tiesiog privalėjau ateiti. Prašau atleisti, kad tave sutrukdžiau." Jėzus nepaklausė Nikodemo, koks yra jo klausimas ar ką jis nori sužinoti. Vietoj to jis paprasčiausiai pasakė: "Jeigu nebūsi gimęs iš naujo, tu manęs nesuprasi."
Ką jis turėjo omenyje sakydamas "gimti iš naujo"? Tai reiškė, kad privalai vėl tapti kaip vaikas, privalai padėti visą savo asmenybę į šalį. Kai individas susitinka su individu, atsiranda galimybė komunijai. Kol tarp jūsų stovi tavo asmenybė – tu esi garsus profesorius, mokslininkas, žinomas žmogus – visos šios kliūtys yra tarp ir neįmanoma tavęs pasiekti. Tu mane neteisingai suprasi, iškraipysi mano žodžius, interpretuosi juos savaip, sugalvosi tai, ką pats nori išgirsti iš mano teiginių.
Tai, ką sakė Jėzus, yra ir mano paties patirtis. Mane nuolat neteisingai supranta žmonės, kurie, rodos, turėtų būti protingi. Tai keista, bet taip atsitinka ne tik su manimi, taip visuomet vyksta. Jei tiesa nėra neteisingai suprantama, tada su ta tiesa kažkas negerai. Jei žmogus nėra neteisingai suprantamas, vadinasi, jis neturi nieko reikšmingo pasakyti.
Tai, ką tu žinai apie save, yra tavo asmenybė. Tu žinai, kad turi tam tikrą vardą, bet ar supranti, kad į šį pasaulį atėjai be vardo? Žinai, kad turi tam tikrą išsilavinimą, tam tikrą kvalifikaciją, bet juk nesi gimęs gydytoju, inžinieriumi ar profesoriumi. Visa tai buvo pridėta prie tavęs. Tavo išsilavinimas, vardas, reputacija... visi tie dalykai buvo pridėti prie tavęs.
Bet būtent tai ir esi tu. Kiek tai liečia tave, jei visi tie dalykai būtų atimti iš tavęs, kas būtum? Tik nulis. Tuščia lenta, nuo kurios nuvalytas visas užrašas. Tavo asmenybė yra viskas, ką apie save žinai. Aš tai pateikiu visiškai paprastai, kad tau būtų aišku. O tavo individualybė yra tai, ko nežinai, bet tuo esi.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 15 skyrius ""Bučiavimasis eskimams yra absurdiškas", 1 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 28 d. (The Invitation. Chapter 15, "Kissing is absurd to the Eskimos", Question 2, 28 August 1987)
Atnaujinta 2026-05-26 |