Tikrasis vedlys yra jūsų viduje3 dalis iš 6 | |
Mylimas Ošo, esu tavo sanjasinas jau septynerius metus ir negaliu išreikšti savo dėkingumo, nes tai suteikė mano gyvenimui kryptį, džiaugsmą ir malonę, ir dar daugiau. Dabar, būdamas čia tik savaitę, supratau, kad man visuomet reikėjo asmeninio vedimo, kad kažkas nusiderintų į mane ir į mano klausimus. Šis stiprus poreikis tik sustiprėjo šiandien per individualią sesiją. Mylimas meistre, prašau paaiškink.
1 dalis 2 dalis
<...>
Pasakojau jums sufijų istoriją. Vienai moteriai labai didelį įspūdį darė sufijų mistikas. Ji labai nerimavo dėl savo vienturčio sūnaus, ji dėl jo gyveno, tėvas buvo miręs. Berniukas buvo jos gyvenimas. Ji norėjo, kad jis kuo nors taptų. Berniukas buvo labai prisirišęs prie saldumynų ir visokio kitokio nesveiko maisto. Ji labai stengėsi, visi - mokytojai, šventikai, visi mėgino, bet berniukas buvo visiškai abejingas jų patarimams. Jis ir toliau valgė. Jis buvo vienturtis sūnus, todėl galiausiai mama atsipalaidavo ir jam duodavo, kitaip jis liktų alkanas, bet nevalgytų to, ko nenori. Jis valgė tai, ką norėjo, o tai nebuvo sveika, maistinga ir tai, kas vėliau jo gyvenime galėjo sukelti problemų.
Sufijų mistikas atvyko į kaimą. Moteris pamanė, kad tai gera proga. Tą žmogų supo didžiulė ir galinga aura, tikriausiai jis galės pakeisti šio kvailo berniuko protą. Ji nuvedė berniuką. Ji vesdavo jį pas kiekvieną, kuris galėtų padėti. Tai tapo kone įprastine rutina. Berniukas nuėjo labai nenoriai, priešindamasis. Tai tapo beveik savigarbos klausimu. Kai moteris sufijų meistrui papasakojo situaciją, jis atsakė: "Turite man atleisti, dabar negaliu pasakyti nė vieno žodžio šiam gražiam berniukui. Esu senas, man septyniasdešimt, bet užtruksiu dvi savaites, kad galėčiau jam ką nors pasakyti."
Moteris negalėjo patikėti. Kiekvienas, bet kuris idiotas buvo pasiruošę patarti, o didis mistikas, turintis daug pasekėjų, paprašė berniuko jam atleisti. Tu atėjai, bet dabar negaliu tau patarti. Turi man duoti mažiausiai dvi savaites. Berniukas pirmą kartą paleido savo nenorą, priešinimąsi. Pirmą kartą jis buvo gerbiamas. Jis buvo priimtas, kaip pagarbos verta žmogiška būtybė. Jis iš karto nebuvo pasmerktas. Senolis buvo išties susirūpinęs. Jis norėjo jam duoti patarimą, kuris būtų reikšmingas, ir jam reikia bent dviejų savaičių. Mama buvo visiškai sukrėsta, negalėjo patikėti, kad šis didis mistikas dabar negali patarti mažam berniukui tokiu labai kasdieniu reikalu. Bet ką daryti? Jie turėjo laukti dvi savaites. Po dviejų savaičių jie vėl atvyko. Šį kartą berniukas vyko su džiaugsmu. Iš tiesų jis labai nekantriai laukė, dienos bėgo greitai, jis jas skaičiavo. Kada gi susitiks su mistiku? Jis visiškai skyrėsi nuo kitų, pas kuriuos buvo vestas. Moteris stebėjosi. Jis visuomet priešindavosi, nenorėdavo, ėjo prieš savo valią, buvo verčiamas eiti, o šį kartą jis taip nori, kad negali išlaukti dvi savaites. Tos dvi savaitės atrodė kaip du metai.
Pagaliau atėjo ta diena. Nuo pat ryto berniukas nusimaudė, persirengė, pasiruošė. Mama pasiteiravo: "Kodėl taip skubi?" Berniukas atsakė: "Noriu su juo susitikti. Tai vienintelis žmogus, kuris, jaučiu, gerbia kitus". Priešingu atveju, patarinėti kitiems yra tam tikras pažeminimas. Tai pasakymas, kad aš žinau, o tu ne. Aš esu vedlys, o tu tas, kurį vedu. Esu mokytojas, o tu tas, kurį mokau. Tai mėgavimasis tam tikru egoizmu kito žmogaus pažeminimo kaina." Jie nuvyko. Pirmiausia moteris paklausė: "Prieš prašydama patarti berniukui noriu žinoti, kodėl reikėjo jums dviejų savaičių? Ar tai tokia didelė filosofinė problema?" Mistikas atsakė: "Jeigu tai būtų filosofinė problema, būčiau atsakęs nedelsiant. Tai egzistencinė problema. Man septyniasdešimt, o jam tik septyneri. Gyvenau dešimt kartų ilgiau nei berniukas ir vis dar mėgstu valgyti saldumynus. Kol pats valgau saldumynus, nieko negaliu sakyti. Tas dvi savaites mėginau nevalgyti saldumynų ir žiūrėti, kas bus. Mano patarimas priklausys nuo mano patirties, o ne tik nuo visų nuomonės, kad saldumynai nėra gerai. Galbūt jie nėra gerai, bet jeigu negaliu jų atsisakyti būdamas septyniasdešimties, tikėtis, kad mažas berniukas, jų atsisakys... negaliu to patarti".
 | | |
Berniukui tai padarė begalinį įspūdį. Tokio amžiaus žmogus kankino save dvi savaites ir pasakė berniukui: "Sūnau, tai labai sunku, nors man pavyko atsisakyti, atsisakyti visam gyvenimui, bet tau patarti... šiek tiek abejoju, esi per jaunas. Saldumynų atsisakymas, jeigu juos mėgsti, pareikalaus labai daug pastangų. Duodamas tau tokią idėją elgsiuosi smurtaujančiai ir pažeisiu tavo individualią teisę. Taigi, viskas, ką galiu pasakyti, kad tai yra gerai ir sveika, bet tai labai sunku. Tai iššūkis, gali pasirinkti. Jeigu esi pasiruošęs priimti iššūkį... Aš paleidau visam savo gyvenimui, tik tuomet galiu tvirtinti, kad tu taip pat gali paleisti, bet tai tikrai sunkus reikalas. Ar esi pasiruošęs iššūkiui ir nuotykiui?" Berniukas atsakė: "Paleidžiu dabar, visam savo gyvenimui. Jeigu tu gali paleisti, kodėl aš negalėčiau? Tu esi toks senas, aš esu toks jaunas. Tu silpsti, aš stiprėju. Galiu priimti iššūkį. Nepergyvenk dėl to."
Mama negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Tai stebuklas, kad berniukas įtikinėja senolį, kad jis galės. Senolis pasakė: "Jaučiu, kad ir tu turėtum pagalvoti dvi savaites, pamėgintum". Berniukas atsakė: "Ne, atsisakau dabar, tavo akivaizdoje, su tavo palaiminimu".
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 12 skyrius "Meditatoriui nereikia individualaus vedimo", 1987 m. rugpjūčio 27 d. (The Invitation. Chapter 16, "A meditator needs no personal guidance", 27 August 1987)
Atnaujinta 2025-04-08 |