Neprisiimate atsakomybės prarandate laisvę2 dalis iš 2 | |
Mylimas Ošo, visus tuos metus su tavimi komunoje dariau tai, kas man buvo pasakyta, dabar atrodo, kad turiu pati nuspręsti, bet kas aš esu, kad spręsčiau ką daryti? Beje, esu vokietė.
1 dalis
<...>
Ūpiju, kad tavo darbas taip pat būtų dalis tavo dvasinio augimo. Ne prieš jį, bet jam. Bet tai gali kilti iš tavo pačios spontaniškumo. Turi pati prisiimti atsakomybę, nes ūpiju absoliučiai laisvų individų, atsakingų, budrių, sąmoningų, neleidžiančių nei kad jiems kas nors įsakinėtų, nei leidžiančių sau kitiems įsakinėti. Turėtų būti gražus bendravimas. Tai nėra pagrįsta kokia nors diktatoriška ideologija. Iš esmės tai pagrįsta galutine laisve. Jeigu laisvė yra galutinis tikslas, ji taip pat turi būti jūsų pirmas žingsnis, nes tik pirmas žingsnis nuves jus prie paskutinio. Neįmanoma tai, kad visą gyvenimą esate nešulinis gyvulys, darantis dalykus, kuriuos žmonės sako jums daryti ir vieną dieną staiga prašvintate. Tai neįmanoma. Turite prisiimti visą atsakomybę už tai, ką darote. Turite augti savo sąmonėje, sąmoningume, kad per jūsų veiksmus tekėtų tik tai, kas teisinga, kad tai, ką darote, gražintų komuną, padėtų žmonėms. Tai susibūrimas, ne minia. Tai brolija, ne gamykla. Čia kiekvienas individas turi vienodas galimybes augti į tai, į ką jis nori augti. Mano visos pastangos į tai, kad jūsų niekas netrikdytų. Natūraliai aptiksite, kad tai sudėtinga, bet nebūk įsikibusi į savo vokietiškumą. Tai tam tikra liga. Pasaulis kentėjo du pasaulinius karus dėl vokiečių. Ir per daug nesijaudinti, kad gali suklysti. Visuomet gerai kartais suklysti, tačiau nesuklysk vėl dėl to paties. Daryk ką nors kitą, naują klaidą. Visuomet ieškok naujumo. Klaidos yra būtinos mokymuisi, bet tos pačios klaidos nereikėtų kartoti.
 | | |
Visi tai turėtų žinoti. Nė vienas nėra už jus atsakingas. Jums nereikėtų klausti kieno nors leidimo. Net jeigu ką nors ir ne taip padarote, yra gerai žinomas Stiuardo (Steward) dėsnis: "Lengviau, kad tau atleistų nei gauti leidimą". Prisiminkite dar vieną dėsnį, jis pavojingas, niekuomet juo nesivadovaukite, jis vadinamas Džeikobo (Jakobs) dėsniu: "Klysti yra žmogiška, o apkaltinti ką nors kitą - dar žmogiškiau". Niekada taip nedarykite. Klysti yra žmogiška, o prisiimti atsakomybę yra žmogaus orumas. Negalvokite, ką daryti. Darykite ką nors. Parkinsono (Parkinson) taisyklė: "Delsimas yra labiausiai mirusi neigimo forma". Nedelskite. Darykite ką nors, kas būtų tinkama toje situacijoje ir palanku jūsų dvasiai. Nėra taip, kad turite tai tęsti be perstojo. Darymas nėra gyvenimo tikslas. Buvimas yra gyvenimo tikslas. Darymas tik tam, kad palaikytume savo išlikimą, kad galėtume rasti savo būtį. Nelaukite kol kas nors kitas jums pasakys. Bet visus tuos amžius, kuriuos žmogus praėjo, būdavo taip. Visuomet žiūrima į politikus, žiūrima į šventikus, žiūrima į neurotiškus žmones, kurie pasiskelbia pranašais, dievo sūnumis, dievo pasiuntiniais. Žmonės, kurie nenori prisiimti jokios atsakomybės, tučtuojau papuola į jų spąstus.
Visi jūsų pranašai, visi jūsų dievo pasiuntiniai yra tokie eiliniai. Jūsų šventraščių negalima pavadinti puikia literatūra. Tai trečios klasės žurnalistika, nieko daugiau. Jie jums duoda įsakymus, taisykles, nurodymus. Žmonės priėmė visokiausias nesąmones tik tam, kad nereikėtų patiems stengtis, ieškoti. Kad išvengtų pastangų, ieškojimo, žmonės netgi pradėjo vengti galvoti. Kažkas turėtų už juos tai atlikti. Žmonės, kurie jums duoda moralinius kodeksus, etikos taisykles, jūsų gyvenimo stilių, yra žmonės, kurie man primena kitą - Maudo (Maud) - dėsnį: "Išvada yra vieta, kurioje pavargote galvoti". Visos išvados, kurias jums pateikė jūsų pranašai, yra ne kas kita, kaip vieta, kurioje jie pavargo galvoti.
Kaip tik aną vakarą, peržiūrinėjau gražų pasakojimą. Mane sudomino, nes buvo sakoma, kodėl Mozė ir visi žydai, jo pasekėjai klaidžiojo dykumoje keturiasdešimt metų. Man pasidarė įdomu, nes atrodė, kad žmogus pateiks kokią nors idėją. Idėja buvo ta, kad jie pametė monetą. Jie ieškojo visoje dykumoje. Tai už truko keturiasdešimt metų. Niekas nežino, rado jie tą monetą, ar ne. Nemanau.
Žmonės, kuriais sekate, yra nuostabūs žmonės, nuostabūs savo neurozėse. Šis dėsnis jums paaiškins - Vupso (Woop) taisyklė išgertuvėms - jie jums duoda idėjų viskam: "Visuomet geriu stovėdamas, nes lengviau atsisėsti po to, kai geriu stovėdamas, nei atsistoti tuomet, kai geriu sėdėdamas". Venkite tokių mąstytojų. Jie pakankamai ilgai įsakinėjo žmonijai. Dabar atsistokite ant savo dviejų kojų, prisiminkite, kad esate vienas, nėra nei Dievo, nei jo pasiuntinių, nėra diktatoriaus, Jūs turite nuspręsti dėl savo gyvenimo, tai jūsų gyvenimas ir turite jį gyventi savo būdu. Tik tuomet savo gyvenimą paversite šventimu. Antraip, jis apkrautas taisyklėmis, įsakymais, kad jūs negalite šokti su tokia didele našta.
Deven, manau, kad keli anekdotai tau padės. Tik bijau, kadangi esi vokietė, suprasi juos, ar ne. Kai papasakoji anekdotą anglui, jis juokiasi du kartus, vieną kartą, tiesiog kad būtų mandagus, po to - vidurnaktį, kai jį supranta. Vokietis juokiasi tik vieną kartą, nes visi kiti juokiasi. Jeigu papasakosi anekdotą žydui, jis visai nesijuoks, priešingai, jis jums pasakys, kad tai senas anekdotas, be to, pasakojate jį ne taip.
|  |
Manau, kad būdama su manimi tiek ilgai pradėsi suprasti, jei ne visą anekdotą, tai bent kažkiek. Kunigas ir girtas autobuso vairuotojas atvyko prie perlais nusagstytų vartų, kur sutiko šv. Petrą. "Esu kaimo kunigas, norėčiau patekti į dangų", - pasakė kunigas. "Esu autobuso vairuotojas, taip pat noriu ten patekti", - pasakė girtuoklis. "Gerai", atsakė šv. Petras. "Kunige, turėsi keletą metų luktelti, bet tu, autobuso vairuotojau, gali iš karto eiti". "Palauk minutėlę", sušuko kunigas, "kiekvieną sekmadienį skaičiau pamokslus bažnyčioje, mokiau žmones melstis ir gerai elgtis, o jis yra niekas kitas tik girtuoklis". "Paklausyk", atsakė šv. Petras, "kai skaitydavai pamokslus, visi miegodavo, o kai jis vairuodavo - visi melsdavosi kaip pamišę!"
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 10 skyrius "Vienintelė romantika, kuri nepažįsta skyrybų" 1987 m. rugpjūčio 26 d. (The Invitation. Chapter 10 "The only romance that knows no divorce", 26 August 1987)
Atnaujinta 2024-12-03 |